Šunų gerovė
Mitybos įtaka šunų gerovei
Maisto ieškojimas atliekose yra natūrali šunų elgsena ir gavę progą, šunys ims naršyti šiukšlių dėžėse ar kitose atliekose. Tačiau tai yra didelė socialinė benamių šunų problema. Išsivysčiusiose visuomenėse maisto ieškojimas atliekose yra viena pagrindinių priežasčių kodėl šunims neleidžiama laisvai bėgioti. Toks maitinimosi būdas šunims gali būti mirtinas nes atliekos gali būti nuodingos. Taip pat šunys gali praryti tokius daiktus kaip žvejybiniai kabliukai, ar plastikiniai maišeliai, kuriuose būta mėsos. Stemplės perforacijos chirurginis gydymas retai būna sėkmingas.
Šunys gali pradėti ėsti įvairias medžiagas, kurias šuns savininkas laiko nepriimtinomis, pvz. šunų, kačių ar kitų gyvūnų (ypač žolėdžių) išmatas (koprofagija). Tokia elgsena yra labai dažna šunims ir gali būti laikoma normalia. Koprofagiją demonstruoja pakankamai maitinami šunys, neturintys jokių virškinimo trakto sutrikimų požymių. Įvairių gyvūnų išmatos gali turėti maistinės vertės, tačiau jei šuo maitinamas subalansuotu racionu ir vis tiek demonstruoja koprofagiją, tai gali reikšti, kad jam atsibodo vienodas maistas ir jis nori išbandyti kažką nauja.
Jei šuo ėda viduriuojančių veršelių išmatas, tai gali sukelti infekcinį gastroenteritą, taip pat suėdus daug arklio išmatų gali išsivystyti gastroenteritas. Koprofagija gali būti vienas iš būdų kuriuo šuniukai gauna specifinės gastrointestinalinės mikrofloros. Kitų šunų išmatų ėdimas gali būti traktuojama kaip nenormali elgsena, be to kyla parazitinių invazijų pavojus.
Pikacizmas – nenormalus potraukis ir prarijimas nevalgomų daiktų. Gali turėti psichologines ir fiziologines priežastis. Žolės ėdimas yra normalus elgesys, tačiau to priežastis nėra aiški. Gali dėl vimdomo poveikio ar turi mitybinę vertę. Kai kurie šunys įpranta kramtyti ir (ar) praryti akmenis – kompulsinis elgsenos sutrikimas. Kramtymas pažeidžia dantis, prarijus reikia chirurginio įsikišimo.
Šunys gali tapti anoreksikais dėl medicininių ar elgsenos priežasčių. Ėdimas šunims gali būti socialinis veiksmas ir žemesnės hierarchinės padėties šuo gali neėsti jei šalia yra šunys, kurie gali pulti. Tokie šunys turėtų būti šeriami atskirai ramioje aplinkoje.
Kai kurie šunys ėda tik esant šeimininkui, nes jo buvimas suteikia šuniui tam tikrą saugumo jausmą. Sarginis šuo gali neėsti tarnybos metu, tokiu atveju jį reikia šerti po darbo. Šunys gali tapti išrankūs maistui jei jiems neėdant įprasto ėdalo, jiems dažnai pasiūlomas skanesnis. Tačiau kai kurie šunys būna neėdrūs dėl nežinomų priežasčių ir jie turi būti skatinami naudojant skanesnį ėdalą.
Didžiąją dalį žmonių bendravimo su šunimis istorijos šunys maitinosi daugiausiai atliekomis ir išmatomis. Namų ūkio atliekų maistinė vertė daugiausiai yra žema. Dauguma šunų norėdami išsimaitinti, turėjo klajoti. Praeityje tik turtingų žmonių šunys buvo pakankamai šeriami. 19 ir 20 amžiuje didelė dalis šunų populiacijos ėmė gyventi miestuose, kur galiausiai pradėta kontroliuoti palaidų šunų skaičių ir atsakingi šeimininkai ėmė neleisti šunims laisvai lakstyti ir ieškotis maisto atliekose. Tokiu atveju jau šeimininkai turėjo pasirūpinti pilnaverte šunų mityba ir tai paskatino atsirasti šunų ėdalo gamybos industriją. Iš pradžių šunų ėdalo verslas buvo tik šalutinė vietinių mėsinių ar skerdyklų veikla. 20 a. šunų ėdalo produkcija tapo industrializuota ir atsirado keletas tarptautinių kompanijų, kurios kontroliuoja didžiąją dalį pasaulinės rinkos.
Didžiausias šunų mitybos pasiekimas buvo skirtingų racionų pritaikymas skirtingiems šunų amžiaus periodams, o taip pat įvairių ligų prevencijai ir gydymui. Yra specializuotas ėdalas augantiems šuniukams, didelių ir gigantiškų veislių šuniukams, suaugusiems, aktyviems, seniems šunims ir pan. Be to – jautrios odos ar skrandžio šunims, nutukusiems šunims, ėdalas specialiai dantų priežiūrai. Taip pat egzistuoja racionai seniems šunims su kognityvinės disfunkcijos sindromu, lėtinėmis inkstų ir kepenų ligomis, širdies problemomis, vėžiu, alergija ir gastrointestinalinėmis problemomis ir t.t. Tokia gausi specializuoto ėdalo pasiūla leidžia šunų savininkams parinkti tinkamą ir pakankamą mitybą savo šunims nepriklausomai nuo amžiaus ir sveikatos būklės.
Tuo tarpu prastos kokybės ėdalas, kurį gali gaminti mažiau žinomos kompanijos ar patys savininkai namuose, gali sukelti specifinių mineralų ir vitaminų trūkumą ar net apsinuodijimą. Komercinis ėdalas tikėtina labiau užtikrina mitybos poreikius. Jis turėtų būti gerai virškinamas, dėl to šunų išmatų kiekis yra mažesnis, jos yra kietesnės ir mažiau smirda.
Egzistuoja didelis ėdalo formų pasirinkimas – sausas granulėmis ar sausainėliais, drėgnas skardinėse ar dešrų pavidalu, didelė skonių įvairovė. Gamintojai nustatė kas yra skaniausia šunims ir gamina atitinkamą ėdalą. Šunys labiau mėgsta jautieną ir kiaulieną nei liesesnę mėsą. Vištiena ir aviena yra labiau mėgstama nei arkliena.
Šėrimo vien sausu pirktiniu ėdalu trūkumas yra tas, kad toks ėdalas šunims pabosta. Šuo visą savo gyvenimą mintantis sausu ėdalu patiria menką gastronominę įvairovę, kas nėra gerai gyvūnui, kuris iš esmės yra visaėdis. Dauguma šunų ir ima demonstruoti koprofagiją ar pikacizmą dėl nuobodaus raciono. Todėl netgi rekomenduojama, kad 10-25% raciono sudarytų namų ūkio maisto atliekos ar kiti skanėstai.
Pastaruoju metu atsiranda gerovės problema: skanus maistingas ėdalas kartu su aktyvumo, judėjimo trūkumu gali sukelti įvairaus laipsnio šunų nutukimą.
Netinkama mityba tai yra mitybos sutrikimas dėl netinkamo ar neišbalansuoto raciono. Tai gali būti ne tik ūmus badas ir nuolatinis maisto trūkumas bet ir nutukimas.
Ankstyvieji šunų ortopediniai susirgimai, pasitaikantys didelių veislių šuniukams, gali būti sukelti netinkamos mitybos – kalcio ir energijos pertekliaus racione. Tiamino trūkumas – dėl prastos kokybės ėdalo.
Tinkamas šėrimas – racionas turi atitikti šuns amžių. Be to – tinkami racionai skirtingoms veislėms: nuo didelių iki mažų veislių šunų.
Aktyviems, sportiniams šunims skirtingas racionas nei mažiau aktyviems.
Jei racionas neatitinka šuns amžių ir aktyvumą – netinkama mityba.
Galima išgirsti rekomendacijų šunis maitinti vegetarišku, veganišku ar kokiu kitokiu specialiu racionu, dažniausiai savos gamybos. Vegetariškas racionas gali būti subalansuotas pasinaudojant kiaušiniais ar pieno produktais, tačiau veganiškas racionas gali neturėti pakankamai arginino, lizino, metionino, taurino, triptofano, geležies, kalcio, cinko, vitamino A ir kai kurių B vitaminų. Be to, dauguma veterinarų mitybos specialistų perspėja, kad namų gamybos ėdalas, žmonių maistas, vegetariškas ar veganiškas, ar vieno komponento ėdalas labiau gali sukelti subklinikinius mitybos sutrikimus (maisto medžiagų trūkumus) nei komercinis ėdalas, skirtas tam tikros amžiaus grupės šunims.
Fizinė apžiūra padeda nustatyti ar šuo pakankamai maitinasi, tačiau verta žinoti ir šuns istoriją, kad parekomenduoti tinkamą racioną. Dauguma vidutiniškai įmitusių šunų žiūrint iš viršaus turi turėti šiek tiek įdubusią taliją už krūtinės, o žiūrint iš šono – nedidelę klostę ant pilvo. Labai svarbus yra šuns svoris lyginant su tipišku svoriu tai veislei, tipui ar šuns dydžiui (%). Įprastai yra žinomi daugumos veislių suaugusių patinų ir patelių rodikliai – vidutinis kūno svoris, kūno aukštis ties pečiais. Tačiau nėra žinomi įvairių mišrūnų šunų vidutiniai kūno svoriai.
Šuns kūno įmitimo indeksas gali apibudinti riebalų susikaupimą ir galbūt raumenų masę. Jis matuojamas apčiuopiant poodinius riebalus, ypač ties šonkauliais, einant į kūno galą, ties uodegos pagrindu ir ventraliai ties pilvu. Kūno įmitimo indeksas buvo sukurtas siekiant įvertinti galvijų ir avių kūno būklę svarbiais auginimo momentais, tokiais kaip prieš atsivedimą ir yra stipri koreliacija tarp kūno įmitimo indekso ir galvijų kūno sandaros. Ši koreliacija šunims nėra tokia aiški, bet indeksas plačiai naudojamas papildant kūno svorio duomenis siekiant įvertinti šuns mitybos būklę.
Egzistuoja iliustruotos kūno įmitimo indekso lentelės, padedančios tiksliai įvertinti šunį. Indeksai turi 5 ar 9 kategorijas. 5 balų indeksas (Thatcher et al., 2000) aprašytas toliau. Gydant šunis ar prieglaudoje kūno įmitimo indeksas kartu su santykiniu kūno svoriu gali būti panaudotas įvertinti šuns maitinimosi būklę ir stebėti pokyčius – ar svoris kyla ar mažėja jei reikia jį mažinti. Santykinis šuns kūno svoris yra realus kūno svoris padalintas iš optimalaus svorio. Normalaus svorio šuo turėtų turėti 3 balus pagal 1-5 balų skalę. Šonkauliai turėtų būti lengvai užčiuopiami per ploną riebalų sluoksnį. Dubens išsikišimai taip pat turėtų būti lengvai užčiuopiami.
Šunų kūno įmitimo indeksas (Thatcher et al., (2000)):
1 balas: Šonkauliai lengvai matomi, taip pat ir uodegos pagrindas. Kaulai neturi riebalinio sluoksnio ir yra lengvai užčiuopiami. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi ryškią pilvo klostę ir žiūrint iš viršaus kūno forma primena smėlio laikrodį.
2 balai: Šonkauliai lengvai užčiuopiami, turi nežymų riebalinį sluoksnį Uodegos pagrindas yra iškilus, nedaug audinio tarp odos ir kaulo. Kaulų gumburai lengvai užčiuopiami, minimalus riebalinis sluoksnis tarp odos ir kaulo. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi pilvo klostę ir žiūrint iš viršaus kūno forma primena smėlio laikrodį.
3 balai: Šonkauliai užčiuopiami, turi nestorą riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas neryškaus kontūro, storesnis. Kaulų struktūra užčiuopiama per ploną dengiančių riebalų sluoksnį. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi mažą pilvo klostę žiūrint iš šono, o žiūrint iš viršaus matosi juosmuo.
4 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami, turi vidutinio storumo riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas turi vidutinį kiekį audinio tarp kaulo ir odos. Kaulų struktūra užčiuopiama ir išsikišimai yra padengti riebalų sluoksniu. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys neturi pilvo klostės. Žiūrint iš viršaus nesimato juosmens, nugara platoka.
5 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami po storu riebalų sluoksniu. Uodegos pagrindas storas ir sunkiai užčiuopiamas per riebalų sluoksnį. Kaulų gumburai padengti storu riebalų sluoksniu. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys neturi pilvo klostės, pilvas nukaręs. Žiūrint iš viršaus nesimato juosmens, nugara ryškiai plati.
Badavimas gali būti ūmus, negauna beveik jokio maisto ištisomis dienomis – dėl ligos, maisto trūkumo, nešėrimo. Lėtinis badavimas – nepakankamai maisto kiekis per ilgą laikotarpį. Sveikam šuniui badaujant iš pradžių netenkama kūno riebalų, vėliau ir raumenų. Badavimas sukelia imuniteto slopinimą ir gyvūnas tampa jautrus infekcijai – galiausiai gali ištikti mirtis. Momentą, kada šuo yra nepakankamai šeriamas, sunku nustatyti, bet tai gali būti jei kūno įmitimo indeksas yra 1-2 balai. Kliniškai yra sunku nustatyti – ar šuo yra pakankamai, ar nepakankamai maitinamas.
Paprastas badavimas gali būti kai šunys maisto gauna skurdžiai, tačiau tuo pačiu neišsivysto jokios ligos. Dažniausiai tai vyksta dėl nepriežiūros ir tai yra pakankamai dažna priežastis kai gyvūnų gerovės pareigūnai paima
šunis iš savininkų. Įprastai kokių nors baudžiamųjų priemonių imamasi tik tada, kai šunys yra labai blogos būklės, kuri gali būti įvertinama pasvėrus ir nustačius įmitimo indeksą. Ankstyvose badavimo stadijose gyvūnai pereina nuo naudojimosi įvairiais energijos šaltiniais prie naudojimosi daugiausiai riebalinėmis rūgštimis kaip energijos šaltiniu. Per pirmą ūmaus badavimo savaitę smarkiai pasikeičia angliavandenių apykaita. Pirmas dvi badavimo dienas gliukozės lygis yra išlaikomas dėka glikogenolizės ir gliukoneogenezės. 3-čią dieną sumažėja medžiagų apykaitos intensyvumas kad sulėtinti riebalų ir raumenų katabolizmą – tai yra pastangos išgyventi ilgai trunkanti badavimą. Kepenys iš riebalų rūgščių pagamina ir išskiria ketoninius kūnus, kurie pirmąsias dienas yra energijos šaltinis audiniams, nenaudojantiems gliukozės. Riebalai po 3-5 dienų tampa svarbus energijos šaltinis, taip pat svarbus tampa ir baltymų katabolizmas.
Maitinant badavusius šunis racionas iš pradžių turi būti sudarytas daugiausiai iš riebalų ir baltymų bei turi palaipsniui keistis nuo paprastų į sudėtinius ingredientus. Iš pradžių reikia vengti šerti dideliu kiekiu angliavandenių, nes tai g ali sukelti apykaitos problemų. Pradžioje maisto porcijos turi būti mažos ir suduodamos keletą kartų per dieną.
Nutukimas apibudinamas kaip perteklinis riebalų sukaupimas. Nors kaip požymis gali būti ir per didelis svoris, tačiau per didelį svorį šunims gali sukelti taip pat ir ascitas. Jei šuns svoris už optimalų yra didesnis 1-9 %, tai dar skaitoma normali situacija. Per didelis svoris yra 10-19 % didesnis už optimalų, o daugiau kaip 21 % didesnis svoris jau laikomas nutukimu. Optimalų svori sunku nustatyti mišrūnams šunims, todėl tokiu būdu juos sunkiau įvertinti. Riebalų masė taip pat gali būti naudojama nutukimui diagnozuoti. Optimalios būklės šunys riebalų turi 15-20 % viso kūno masės, kai šis kiekis tampa didesnis nei 20-30 %, šuo gali būti laikomas nutukusiu.
Nutukimas yra dažniausiai pasitaikantis mitybos sutrikimas išsivysčiusiose šalyse. Tyrimai JAV, JK ir Europoje parodė, kad daugiau kaip 25 % šunų yra per didelio svorio ar nutukę. Todėl nutukimas yra laikomas viena didžiausių gerovės problemų tose Pasaulio dalyse – žalingas poveikis gyvenimo trukmei, kokybei ir šunų sveikatai. Tyrimais nustatyta, kad 74 % iš 8268 šunų turėjo priimtiną kūno svorį (Edney & Smith, 1986).
Su nutukimu yra siejama nemažai susirgimų: širdies ir kraujagyslių, plaučių, odos, cukrinis diabetas, sumažėjęs atsparumas infekcijoms, judėjimo aparato problemos. Nutukę šunys dažniau suserga kraujo apytakos, sąnarių ir judėjimo aparato ligomis, nėra ryšio tarp nutukimo ir reprodukcinių sutrikimų ar vėžio. Nutukę šunys greičiau pavargsta, yra mažiau atsparūs karščiui, todėl gali nukentėti jų gyvenimo kokybė jei iš jų bus reikalaujama daug judėti ar bus laikomi šiltame klimate.
Nutukimas išsivysto kai šunys gauna perteklinės energijos ilgą laiko tarpą. Dauguma gyvūnų gali palaikyti pusiausvyrą tarp energijos gavimo ir aktyvumo ir išlikti optimalaus svorio. Kai kurie gyvūnai negali kontroliuoti priesvorio – taip yra dėl įvairių priežasčių, tokių kaip genotipas, kastracija, amžius, aktyvumas, maisto rūšis ir žmogaus poveikis. Kastruotos patelėms tikimybė nutukti padidėja du kartus, panaši tendencija pastebima ir patinams. Šunų savininkai turėtų vadovautis ėdalo gamintojo rekomendacijomis.
Nutukusių šunų šeimininkai lyginant su nenutukusių šinų šeimininkais, dažniau šunis įsileidžia į lovą, labiau mėgsta stebėti ėdančius šunis. Tyrimais nustatyta (Edney and Smith, 1986), kad kai kurios šunų veislės (ilgaplaukiai taksai Labradoro retriveriai, kernterjerai, kokerspanieliai, Šetlando aviganiai, basetai, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai ir bigliai) yra linkę į nutukimą, tuo tarpu kitos veislės (Vokiečių aviganiai, greyhoundai, Jorkšyro terjerai, dobermanai pinčeriai, Stafordšyro terjerai, vipetai, lurčeriai) – ne. Šeimininkai, kurie patys yra nutukę ir vyresnio amžiaus yra labiau linkę turėti nutukusius šunis. Dabartinės mitybos rekomendacijos suaugusiems šunims galbūt nurodo per dideles energijos normas.
Jei šuo sveria per daug 15 %, tada reikia tokį kiekį svorio ir numesti. Tai galima atlikti per 12 savaičių. Racionas turi būti 40 % apskaičiuoto dienos poreikio norimo svorio šuniui. Jei įmanoma, maistas turi būti sušeriamas keliomis mažomis porcijomis ir rekomenduojamas laipsniškas šuns aktyvumo didinimas. Šuo sveriamas kas 2 sav. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu šuniui buvo duodama 209 kJ apykaitinės energijos kilogramui kūno masės (pageidaujamos) per dieną siekiant sumažinti šuns svorį 15 %. Šuo neteko po 1 % svorio per savaitę iš viso 12 sav. laikotarpiu. Šunys naudojami kaip bandomieji gyvūnai tiriant žmonių atsparumą insulinui ir padidėjusį kraujo spaudimą.
Vystymosi ortopediniai susirgimai – augančių šunų raumenų ir skeleto sutrikimai, ypač didelių ir gigantiškų veislių šunų. Šlaunikaulio displazija ir osteochondrozė - du žymūs susirgimai, kuriuos įtakoja mityba. Šių patologinių būklių svarbūs faktoriai yra perteklinis kalcio ir energijos kiekis kartu su greitu augimu. Jautrių veislių šunims yra svarbu riboti maisto kiekį ir šunų augimą. Maisto ribojimas sumažina šlaunikaulio displazijos pavojų Labradoro retriveriams.
Dar vienas, tačiau rečiau pasitaikantis sutrikimas yra tiamino trūkumas. Jis gali atsirasti jei ėdalas yra ilgai verdamas per aukštoje temperatūroje arba jei racione vyrauja žuvies produktai. Tiamino trūkumas gali sukelti anoreksiją ir silpnumą. Nekokybiškas komercinis ėdalas taip pat gali sukelti tiamino trūkumą.
Maistą galima paįvairinti specifiniu ėdalu, tokiu kaip dideli kaulai, kiaulių ausys ar kokie kiti skanėstai – padidina ėdimo malonumą. Šunys net gali agresyviai ginti tokį ėdalą – tai tik įrodo tokių objektų vertę ir galbūt tai reiškia, kad jų turėjimas yra tam tikras elgsenos poreikis. Tačiau jei duodamas toks papildomas ėdalas, jo maistinė vertė turi būti atimama iš įprasto raciono. Taip pat kaulų nerekomenduojama duoti greitai augantiems didelių ar gigantiškų veislių šuniukams nes tai smarkiai padidins gaunamo kalcio kiekį, o tai gali sukelti problemų.
Kai gyvūnas gyvena netinkamoje aplinkoje ir ima demonstruoti nenormalią elgseną, įprastai rekomenduojama praturtinti aplinką tuo suteikiant gyvūnui įvairesnės veiklos galimybę. Tai gali būti pasiekiama padarant maistą sunkiau pasiekiamą, kad gyvūnas turėtų įdėti daugiau pastangų, norėdamas gauti ėdalo, taip pat pasiūlant įvairesnį maistą. Egzistuoja įvairūs įtaisai, kurie priverčia šunį pasistengti norint gauti ėdalo. Tai gali būti įvairūs vamzdžiai ar dirbtiniai kaulai, į kuriuos patalpinamas sausas ar konservuotas ėdalas ir šuo jį išgauna laižydamas ar pan. Sauso maisto dalytuvai, kurie turi būti judinami, ridenami ir tada iš jų iškrinta ėdalo granulės. Kiek šie įtaisai tinka individualiam konkrečiam šuniui, lieka neaišku, tačiau šuns savininkams patinka galvoti, kad jų šunys tokiu būdu „užsidirba“ sau maistą. Laboratorinių šunų narvuose kabinamos odos juostos, kad šunys turėtų kuo užsiimti.
Šunų juntamas skausmas
Skausmas apibudinamas keliais būdais. Viena klasifikacija apibudina 3 didžiausias skausmo rūšis: ūmus, vėžinis ir lėtinis.
Ūmus skausmas dar gali būti skirstomas į somatinį ir visceralinį.
Somatinis skausmas atsiranda paviršinėse struktūrose (oda, poodiniai audiniai, kūno sienelės) ir skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminis skausmas tai yra gerai lokalizuojamas pradinis aštrus skausmas, susijęs su audinių pažeidimu. Antrinis – bukas pasklidęs skausmas, atsirandantis ne iš karto, su tam tikru uždelsimu.
Visceralinis skausmas atsiranda krūtinės ir pilvo vidaus organuose dėl serozinio dirginimo. Ūmus skausmas įprastai yra lengviau gydomas.
Vėžinis skausmas turi aiškiai apibrėžtą pradžią ir yra ūmus, pasikartojantis skausmas.
Lėtinis skausmas – kai trunka keletą mėnesių. Jo pradžia sunkiai atsekama ir jį dažnai sunku gydyti.
Pagal kitą klasifikaciją skausmas yra apibudinamas kaip fiziologinis ir patologinis (klinikinis). Fiziologinis skausmas yra būtinas išlikimui. Jis leidžia atpažinti potencialiai žalingus stimulus ir sužadina refleksinį atsaką į juos. Skausmas trunka trumpai ir būklė greitai grįžta į normalią.
Patologinis skausmas atsiranda dėl audinių pažeidimo ir atsiranda padidėjęs tokių audinių jautrumas.
Nustatyti ar gyvūnui skauda galima dviejų metodologijų pagalba (Hansen, 2003). Pirmoji metodologija yra orientuota į gyvūną ir bando atpažinti gyvūno elgsenos aspektus, o taip pat fiziologinį, imunologinį ir kitus atsakus, kurie gali būti panaudoti skausmo identifikavimui ir kurie gali būti išmatuoti tuo nustatant skausmo stiprumą. Kita metodologija remiasi tuo, kaip skausmo stiprumą interpretuoja žmogus. Abi metodologijos turi privalumų ir trūkumų. Pirmoji metodologija yra sunkiau įvykdoma ir susijusi tiek su finansinėmis išlaidomis, tiek su etikos problemomis, tačiau tokiu būdu gaunami tikslūs rezultatai. Antrąją metodologiją lengva įgyvendinti, tačiau šiuo atveju „neklausiama“ pačio gyvūno, ką jis patiria, bet remiamasi žmogau nuomone apie tai, ką gyvūnas patiria – subjektyviai vertinama gyvūno elgsena, kurios koreliacija su kitais elgsenos ar fiziologiniais skausmo ir streso rodikliais nėra patvirtinta. Be to, reakcijos į skausmą gali būti labai individualios ir kai kurios veislės, pavyzdžiui Amerikos pitbulterjerai, yra žymiai atsparesnės skausmui nei kitos.
Nustatant ar tam tikros elgsenos, fiziologinės, imunologines reakcijos yra skausmo rodikliai, sudaroma metodika, kurioje numatoma grupė kontrolinių gyvūnų ir grupė gyvūnų, kuriems panaudojami efektyvūs vietiniai anestetikai ar (arba) sisteminai analgetikai. Kontrolinės grupės gyvūnams nenaudojama jokių nuskausminamųjų, todėl tai yra tam tikra etinė dilema. Sukėlus skausmą, lyginamos gyvūnų grupės ir stebimas vietinių anestetikų ar sisteminių analgetikų poveikis atsakui į skausmą. Tokios metodikos šunims naudojamos retai, tačiau jos yra būtinos norint identifikuoti ar tam tikros elgsenos ir fiziologinės reakcijos yra atsakas į skausmą.
Nustatyta, kad skausmui apibudinti veterinarai naudoja 47 skirtingus žodžius (Holton et al. 2001), kurie gali būti suskirstyti į aštuonias kategorijas (elgsena, reakcija į žmogų, reakcija į maistą, gyvūno poza, judrumas, aktyvumas, atsakas į prisilietimą, dėmesys skausmingai kūno vietai, garsas). Remiantis šia klasifikacija buvo sudaryta skalė šunų skausmo įvertinimui.
Įvairių elgsenos ir fiziologinių reakcijų stebėjimas ir įvairių tuo paremtų skalių naudojimas - šiuo būdu daugiausiai ir naudojasi veterinarijos specialistai ar šunų savininkai norėdami nustatyti ar šuo jaučia skausmą. Tuo tarpu skausmą indikuojančių elgsenos elementų nustatymas eksperimentiškai yra tam tikra etikos dilema, reikalauja finansinių išlaidų ir daug daugiau pastangų. Alternatyva tam yra iš anksto tariant, kad šuo jaus skausmą po operacijos, jei pasitaiko analogiškos žmonių gydymui situacijos, kurios ir žmonėms kelia skausmą, naudoti analgetikus bet kokiu atveju, nestebint skausmo reakcijų.
Šunų skausmo įvertinimo lentelė (Holton et al. 2001)
Vertinimas / Skausmo požymiai
Stebėtojas gardo išorėje:
Poza: Sustingęs. Susikūprinęs ar įsitempęs. Nė vienas variantas
Ar šuo yra: Neramus. Ramus
Jei šuo skleidžia garsus, jie yra: Unkštimas, inkštimas. Dejavimas. Spiegimas. Neskleidžia garsų arba nė vienas var.
Jei kreipia dėmesį į savo žaizdą tai yra: Kramtymas. Laižymas/žiūrėjimas/trynimas. Ignoruoja savo žaizdą
Stebėtojas atidaro gardą, pašaukia šunį:
Šuo yra: Agresyvus. Prislėgtas. Abejingas. Nervingas/sunerimęs/baikštus. Ramus ar abejingas. Laimingas ir patenkintas. Laimingas ir žvalus
Šunį pastato, pasodina ar pavedžioja:
Tai atliekant šuo: Sustingęs. Lėtas/nenoriai keliasi ir sėdasi. Šlubuoja. Nė vienas variantas. Neįmanoma atlikti
Palietus žaizdą, šuo: Krūpteli. Amteli. Urzgia ar saugo. Nė vienas variantas
Šunų elgsenos problemos
Dauguma normalių šuns elgsenos elementų patinka žmonėms – tai paaiškina kodėl šunys yra tokie populiarūs kompanijos gyvūnai. Šunų socialinė prigimtis, žaismingumas ir akivaizdi meilė šeimai yra patrauklios savybės. Tačiau yra ir kitų normalios elgsenos elementų, kurie yra mažiau pageidaujami kompanijos ar kaimynystėje gyvenančiam gyvūnui. Šunys dažnai yra labai aktyvūs ir destruktyvūs – jie naršo šiukšlynus, ėda išmatas, laisvai tuštinasi bet kur, jie loja ir kanda, yra seksualiai aktyvūs ir plėšrūs.
Savininkas turi gatvėje paskui juos išvalyti ir kontroliuoti juos viešose vietose. Ši nepriimtina, tačiau visai normali šuns elgsena kartu su savininko socialinės atsakomybės supratimu gali lemti tai, kad šuo specialių tarnybų gali būti sugautas ar net nužudytas.
Kai kurie elgsenos elementai yra nenormalūs ir juos demonstruojantys šunys gali tapti pavojingi žmonėms ar patiems sau. Tokia elgsena gali būti susijusi su užslėptu nerimu, kurio priežastis gali būti gan sudėtinga – genetiniai, augimo ir aplinkos faktoriai. Tokios elgsenos suvaldymas kai kuriems savininkams gali būti sudėtingas ir sunkus, todėl šuo gali būti nužudomas arba visą gyvenimą jam duodami medikamentai. Šunų elgsena yra skirstoma į normalią ir priimtiną, normalią, bet nepriimtiną ir nenormalią.
Kiek priimtina konkreti elgsena gali nuspręsti savininkai, jų kaimynai, visuomenė (viešas nepasitenkinimas ar įstatymai). Šuns elgsena yra labai svarbi jo gerovei, nes normali, tačiau nepriimtina elgsena gali nulemti, kad šuo bus baramas, ignoruojamas, paliekamas ar net nužudomas. Nenormalią elgseną tikėtina, kad gali sukelti nerimas, pvz. baimė būti paliktiems šeimininko (separation anxiety) ir tai yra gerovės problema, pabloginanti šunų gyvenimo kokybę.
Įvairios šunų elgsenos priimtinumas ir nepriimtinumas
Gyvūnų gerovės „advokatų“ fundamentinė dogma yra tai, kad gyvūnai turėtų turėti galimybę demonstruoti normalią elgseną, tačiau sunku yra apibrėžti, kas tai yra normali elgsena. Jei normalia elgsena laikysime naminių gyvūnų protėvių elgseną, tai vargu ar nors vienas žmogaus laikomas gyvūnas turi galimybę tokiai elgsenai pasireikšti.
Ir iš tiesų – iš esmės naminiam šuniui neleidžiama (įstatymais ar gyvūnų gerovės gynėjų) demonstruoti didžiosios dalies jam normalios elgsenos. Šuo apibūdinamas kaip nenormalus vilkas, pastoviai besielgiantis kaip jauniklis. Paradoksas, bet kaip tik tose visuomenėse, kur jų gerove rūpinamasi labiausiai, šunims ir neleidžiama elgtis normaliai. Pvz. nepriimtinais laikomi tokie pagrindiniai šunų socialinio bendravimo būdai kaip tarpvietės srities uostinėjimas, žmonių lūpų laižymas.
Be elgsenos, būdingos visiems šunims, egzistuoja ir konkrečioms veislėms būdinga specifinė elgsena. Dauguma šunų veislių šimtmečiais buvo selekcionuojamos specifinėms užduotims atlikti ir iki šiol turi polinkį atitinkamai specifinei elgsenai. Terjerai turi polinkį sumedžioti ir nužudyti smulkius gyvūnus ir tiems terjerams, kurie iki šiol veisiami tuo tikslu, pvz. Džeko Raselo, medžioklė ir žudymas yra normali elgsena. Borderkoliai veisiami kaip aviganiai ir ims ganyti viską, kas juda, įskaitant ir žmones. Abi šios veislės dažnai demonstruoja nepriimtiną elgseną, tokią kaip kačių gaudymas (terjerai), grybštelėjimas už kulkšnių (koliai). Dauguma veislių turi darbinių šunų atmainas ir tokie gyvūnai turi polinkį tai veiklai, kuriai jie yra ir veisiami. Jei tokie šunys neturi galimybių dirbti tokių darbų, tai reiškia, kad iš jų yra atimta galimybė pasireikšti jiems svarbiai elgsenai.
Žmonės iš šunų tikisi daugiau nei šunys gali duoti. Pastaruosius tris dešimtmečius žiniasklaida ir mokslinė literatūra įvairiomis progomis pabrėžia kiek šunys yra naudingi vaikams ir kiekvieno sveikatai bei socialiniam gyvenimui. Be to, šunų industrija nuolat reklamuoja šunų laikymo privalumus – tai skatina vis daugiau žmonių įsigyti šunį kaip kompanijos gyvūną. To pasekoje daug šunų įsigyjama tikslu pagerinti žmonių savijautą ar sveikatą ir dažnai nesuvokiama kiek nedaug galimybių žmonės turi patenkinti šunų elgsenos poreikius. Šunys įsigyjami, tačiau jiems neleidžiama būti šunimis. Daug šunų patenka į prieglaudas nes žmonės atsisako prisiimti atsakomybę už savo augintinius arba supranta, kad negali suteikti to, ko gyvūnams reikia.
Kadangi šuo yra kaip vilkų jauniklis, jam reikia intensyvesnio socialinio bendravimo nei suaugusiam vilkui. Todėl šuniui gali reikėti daugiau nei vieno žmogaus ar tik vienintelio kito šuns draugijos. Iš tiesų, šunys gali turėti poreikį būti gaujoje, kaip ir vilkiukai būna vadoje bei per savo gyvenimą turėti daug ir įvairių socialinių kontaktų. Dauguma darbinių šunų, tokių kaip fokshoundai, bigliai ir paukštiniai medžiokliniai šunys dideliuose dvaruose gyveno kartu būryje. Šunys, kurie gyveno grupėmis prieglaudoje gali būti geresni kompanijos gyvūnai nei tie, kurie auginti po vieną. Jei neleidžiama pasireikšti šunų normaliai elgsenai ir gyventi jiems įvairioje socialinėje aplinkoje, tai jų gerovė gali būti pažeidžiama.
Kai kurie šunų savininkai gali neteisingai suprasti ar ignoruoti tai, ką jiems bando pranešti jų augintiniai ir gali nežinoti kokia yra tam tikros elgsenos priežastis. Nesuvokiant paprastų bendravimo ženklų, gali būti netyčia imta skatinti nepageidaujama elgsena ir baudžiama už pageidaujamą elgseną.
Dauguma problematiškos šunų elgsenos yra iš tikro normali, tačiau pasitaiko ir nenormalios arba patologinės elgsenos pavyzdžių – nuo normalios jis skiriasi arba kiekybiškai, arba kokybiškai. Šunų elgsenos problemos yra iš ties nemažas savininkų ir veterinarijos specialistų rūpestis.
Baimė yra viena iš pagrindinių emocijų, kuri yra naudinga apsprendžiant koks bus atsakas į potencialiai pavojingą stimulą. Baimė gali būti ūmi ar lėtinį, bet visais atvejais, tai nemalonus pojūtis. Šuo per savo gyvenimą gali patirti daug potencialiai pavojingų stimulų, tačiau jis turi išmokti atskirti pavojingus nuo nepavojingų. Baimės sukelta elgsena yra prisitaikymas, kurio metu pasireiškia apsauginis atsakas ir gyvūnas turi galimybė išgyventi. Baimė tampa rimta gerovės problema, kai ją iššaukiantys stimulai yra iš tikro nepavojingi ir ji tampa pernelyg didelė ar trunka pernelyg ilgai. Arba kai savininko reakcija yra neadekvati, pvz. baudžiant besišlapinantį šunį, kuris tuo demonstruoja nusižeminimą (pripažįsta esąs žemesnio rango). Jei baimė ištinka dažnai, tampa lėtine ar sukelia fobiją ar nerimą – tai tampa to gyvūno gerovės problema.
Dažniausiai pasitaikantys stimulai, kurie šunims iššaukia baimę ar fobijas gali būti tam tikri žmonės (vyrai, vyrai su uniformomis, vaikai), triukšmas (šūvis, fejerverkai, griaustinis) ir tam tikros vietos (veterinarijos klinika). Baimė vaikams ar kitiems žmonėms yra dažnas reiškinys ir gali būti lengvai išgydoma desensibilizuojant ar išvystant atvirkščią sąlyginį refleksą.
Nerimas - tai neramus būsimo pavojaus laukimas su padidėjusiu budrumu, įtampa ir dažnai hiperaktyvumu.
Baimė būti paliktiems šeimininko – tai stresas, sukeltas kai šuo atskiriamas nuo žmogaus, prie kurio jis prisirišęs, pamėgęs. 20-40 % šunų diagnozuotų elgsenos problemų Šiaurės Amerikoje ir 14 % visų šunų, patekusių į veterinarijos klinikas JAV demonstruoja šios elgsenos požymius. Šunys, bijantys triukšmo ar griaustinio, dažnai taip pat bijo būti palkikti šeimininko. Šunys, turintys šią fobiją, demonstruoja panašią elgseną kai šeimininkas juos palieka – destrukcija, perteklinė vokalizacija, savęs žalojimas.. Dažniausiai tai vyksta namuose, bet gali pasitaikyti ir automobilyje ar kur kitur.
Šunys, kenčiantys nuo tokios fobijos yra labai prisirišę prie savo šeimininko, sekioja jį nedideliu atstumu, labai entuziastingai sveikinasi ir ima nerimauti vien tik pastebėję užuominas, kad jis išeis. Svarbu tai, kad šunys, kurie gyvena tik su vienu žmogumi, nuo šios fobijos kenčia 2,5 karto dažniau nei šunys, gyvenantys namuose, kuriuose yra daug žmonių; nekastruoti šunys 3 kartus rečiau demonstruoja tokį nerimą, nei kastruoti.
Kai baimė ir nerimas tampa žymia šuns elgsenos problema, tai rodo centrinės nervų sistemos sutrikimą. Tokie šunys gydomi paskiriant reguliarų šeimininko ir šuns bendravimo laiką, žaidžiant su šunimi prieš jo šeimininkui išeinant, padarant šunį nejautrų ženklams, kad šeimininkas išeis, fiziškai ir psichologiškai praturtinant šuns gyvenimą. Taip pat naudojami vaistai, ypač tricikliniai antidepresantai – kaip vienas iš gydymo komponentų.
Nenormalaus elgesio pasireiškimas – kompulsiniai sutrikimai, obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai ar stereotipinė elgsena. Priežastys nelabai žinomos, tačiau svarbūs faktoriai čia gali būti genotipas, patirtis, sveikatos problemos, sąlyginiai refleksai ir netinkamų aplinkos sąlygų sukeltas stresas. Tam tikros veislės yra jautrios tam tikriems kompulsiniams sutrikimams. Sugriebimas sau už šono – dobermanai pinčeriai, sukimasis ratu – bulterjerai, uodegos gaudymas – Vokiečių aviganiai. Šunys taip gali elgtis norėdami daugiau dėmesio iš šeimininko. Be to, kad įtakoja genotipas, patirtis ir sąlyginiai refleksai, kompulsiniai sutrikimai gali būti apibudinami kaip konfliktinis elgesys, sukeltas dėl tam tikro konflikto su aplinka, aplinkos sukelto nusivylimo ir streso.
Nustatyta, kad aplinka yra pagrindinis faktorius kiaulių ir arklių stereotipinei elgsenai susiformuoti. Paįvairinus socialinius kontaktus ir pakeitus pašaro tipą, sumažėja arklių stereotipinės elgsenos atvejų, panašų teigiamą poveikį kiaulėms turi pašarų kiekio padidinimas. Nenustatyta, kad specifiniai aplinkos faktoriai būtų svarbūs šunų kompulsinių sutrikimų atsiradimui. Tačiau pvz. Škotų terjerų šuniukus laikant izoliuotai, jie gali imti demonstruoti nenormalią elgseną – sukimąsi. Bet kuris aplinkos faktorius, sukeliantis nusivylimą, susierzinimą, pvz. neišvedimas pasivaikščioti, nepastovus savininko ir šuns bendravimas, ar stresą, gali sąlygoti kompulsinės elgsenos atsiradimą.
Kompulsinės elgsenos kategorijos pagal demonstruojamus požymius
Kompulsiniai sutrikimai yra sunkūs sutrikimai ir nelengvai gydomi – tai verčia manyti, kad kažkas netinkamai vyksta tiek veisiant, tiek prižiūrint šunis. Tikėtina, kad šunų aplinkos neadekvatumas turi socialinį pagrindą. Gali būti, kad šį sutrikimą turintys šunys tiesiog neturi ką veikti, jokio darbo, tik nežymūs socialiniai kontaktai su kitais šunimis, neturi galimybės pakankamai tyrinėti aplinką, neadekvatus bendravimas su šeimininkais. Kompulsiniai sutrikimai rodo, kad šunys gyvena nepilnavertį, skurdų gyvenimą, netgi nepaisant to, kad šeimininkai jais rūpinasi.
Tam tikra elgsena gali būti psichopatologijos ženklas. Vieniems šunims tokia elgsena gali būti streso pasekmė, kiti šunys taip reaguoja į neadekvačią aplinką. Taigi, kompulsinių sutrikimų buvimas gali reikšti, kad šuo gyvena neadekvačioje aplinkoje ir jo gerovė taip pat gali būti neadekvati.
Šunų agresija gali būti klasifikuojama keliais būdais. Funkcinė agresijos klasifikacija nurodo tokias rūšis kaip baimės, dominavimo, teritorinė, žaidimo, gynimo, idiopatinė, nuosavybės, nukreipta, susijusi su maistu, vykstanti tarp šunų, motinystės ir plėšrumo. Kokia bebūtų agresijos forma, gali būti sužalotas tiek pats agresyvus šuo, tiek jo auka – žmogus, šuo ar kokia kita gyvūnų rūšis. Agresija yra svarbus šunų gerovės faktorius, nes agresyvūs šunys gali būti greičiau nužudomi nei jais kaip kitaip pasirūpinta. Todėl agresijos prevencija padidina šunų išgyvenimo galimybes. Jei visuomenė ima manyti (arba taip atsitinka iš tikrųjų), kad šunų užpuolimai tampa svarbi visuomenės sveikatos problema, politinis atsakas į tai dažniausiai būna didesnė šunų laikymo kontrolė (tiek įsigijimo, tiek šunų buvimo viešumoje kontrolė). Įstatymai gali nurodyti, kad šuo viešumoje visą laiką turi būti ant pavadžio ir negali būti laisvai paleistas, ar tam tikrų veislių šunys viešumoje turi dėvėti antsnukius , tam tikrų veislių šunys turi būti kastruojami ar netgi užmigdomi. JK Pavojingų šunų aktas (1991) nesumažino šunų įkandimų žmonėms atvejų.
Daugumoje agresijos formų šuo ginasi (baimė), gina savo teritoriją (teritorinė), gina kažką jam vertingo (gynimo, nuosavybės), maistą ar šuniukus (motinystės). Dėl savisaugos atsirandanti baimė ir agresija gali nebūti labai pavojinga, nes ji gali būti tik laikinas reiškinys, o ne pastovi situacija. Tačiau kai kurių formų dominantinė agresija galia atsirasti dėl nuolatiniu nerimo dėl savo vietos hierarchijoje ir nuolatinio mėginimo įtvirtinti savo statusą. Tokio tipo agresija gali turėti ilgalaikį poveikį šuns gerovei ir visada yra galimybė, kad savininkas, nesugebėdamas susitvarkyti su tokia situacija, atsikratys šuns. Kalbant apie šunų agresiją, didžiausias dėmesys yra kreipiamas į agresiją prieš žmones. Tačiau baimės sukeltos agresijos prieš kitus šunis atvejų padidėjo nuo 6% 1996-aisiais iki 14% 2000 metais. Prieš kitą šunį nukreiptos agresijos formos gali apimti visas minėtas agresijos rūšis. Ji gali pasireikšti tiek namuose, tiek viešumoje.
Tyrimais nustatyta, kad šunis, kurie buvo kitų šunų agresijos objektai, įprastai vedėsi moterys (Roll & Unshelm, 1997). Dauguma šunų susidūrimų buvo kai abu šunys, tiek agresorius, tiek auka, buvo palaidi. Tačiau 14 % agresorių ir 35 % jų aukų buvo pririšti kai įvyko susidūrimas. Agresyvių šunų savininkai įprastai yra vyrai, 30-39 m. amžiaus, kurie šunį įsigijo saugumo sumetimais. Dauguma šunų tarpusavio agresijos atvejų yra normali, bet nepageidautina elgsena. Šios agresijos formos pačios savaime neturi didelės įtakos šunų gerovei, nes tai yra normali elgsena ir pasitaikantys sužeidimai yra daugiau vidutiniški nei dideli, tačiau žmonių reakcija į tokius įvykius gali smarkiai apriboti tiek agresoriaus, tiek jo aukos gyvenimą ir tai gali turėti daug didesnę įtaką šunų gerovei nei pati agresija.
• Kiekvienais metais JAV šunys įkanda 4,7 mln. žmonių
• 30 tūkst. žmonių prireikia plastinės chirurgijos
• JAV pusė vaikų iki 12 m. amžiaus buvo apkandžioti šunų
• 70 % atvejų įkandama vaikams iki 10 m. amžiaus
• Iš visų sukandžiotų vaikų, 60 % buvo berniukai (87 % baltieji)
• Vaikams dažniausiai įkandama (61 % atvejų) kai jie priartėja prie šunų maisto ar kitų šuns daiktų
• Vaikams dažniausiai įkandama į galvą ar kaklą, 55 % atvejų į skruostą ar lūpas, vidutinis žaizdos dydis yra 7,5 cm.
• Dauguma šunų buvo didelių veislių ir daugiausiai patinai.
• 2/3 vaikams įkandusių šunų prieš tai niekada nebuvo įkandę vaikui ir 25-35% šunų buvo laikomi toje pačioje šeimoje, kur gyvena vaikas.
Versta iš: Kevin Stafford. The Welfare of Dogs. Springer, 2006.
Mitybos įtaka šunų gerovei
Maisto ieškojimas atliekose yra natūrali šunų elgsena ir gavę progą, šunys ims naršyti šiukšlių dėžėse ar kitose atliekose. Tačiau tai yra didelė socialinė benamių šunų problema. Išsivysčiusiose visuomenėse maisto ieškojimas atliekose yra viena pagrindinių priežasčių kodėl šunims neleidžiama laisvai bėgioti. Toks maitinimosi būdas šunims gali būti mirtinas nes atliekos gali būti nuodingos. Taip pat šunys gali praryti tokius daiktus kaip žvejybiniai kabliukai, ar plastikiniai maišeliai, kuriuose būta mėsos. Stemplės perforacijos chirurginis gydymas retai būna sėkmingas.
Šunys gali pradėti ėsti įvairias medžiagas, kurias šuns savininkas laiko nepriimtinomis, pvz. šunų, kačių ar kitų gyvūnų (ypač žolėdžių) išmatas (koprofagija). Tokia elgsena yra labai dažna šunims ir gali būti laikoma normalia. Koprofagiją demonstruoja pakankamai maitinami šunys, neturintys jokių virškinimo trakto sutrikimų požymių. Įvairių gyvūnų išmatos gali turėti maistinės vertės, tačiau jei šuo maitinamas subalansuotu racionu ir vis tiek demonstruoja koprofagiją, tai gali reikšti, kad jam atsibodo vienodas maistas ir jis nori išbandyti kažką nauja.
Jei šuo ėda viduriuojančių veršelių išmatas, tai gali sukelti infekcinį gastroenteritą, taip pat suėdus daug arklio išmatų gali išsivystyti gastroenteritas. Koprofagija gali būti vienas iš būdų kuriuo šuniukai gauna specifinės gastrointestinalinės mikrofloros. Kitų šunų išmatų ėdimas gali būti traktuojama kaip nenormali elgsena, be to kyla parazitinių invazijų pavojus.
Pikacizmas – nenormalus potraukis ir prarijimas nevalgomų daiktų. Gali turėti psichologines ir fiziologines priežastis. Žolės ėdimas yra normalus elgesys, tačiau to priežastis nėra aiški. Gali dėl vimdomo poveikio ar turi mitybinę vertę. Kai kurie šunys įpranta kramtyti ir (ar) praryti akmenis – kompulsinis elgsenos sutrikimas. Kramtymas pažeidžia dantis, prarijus reikia chirurginio įsikišimo.
Šunys gali tapti anoreksikais dėl medicininių ar elgsenos priežasčių. Ėdimas šunims gali būti socialinis veiksmas ir žemesnės hierarchinės padėties šuo gali neėsti jei šalia yra šunys, kurie gali pulti. Tokie šunys turėtų būti šeriami atskirai ramioje aplinkoje.
Kai kurie šunys ėda tik esant šeimininkui, nes jo buvimas suteikia šuniui tam tikrą saugumo jausmą. Sarginis šuo gali neėsti tarnybos metu, tokiu atveju jį reikia šerti po darbo. Šunys gali tapti išrankūs maistui jei jiems neėdant įprasto ėdalo, jiems dažnai pasiūlomas skanesnis. Tačiau kai kurie šunys būna neėdrūs dėl nežinomų priežasčių ir jie turi būti skatinami naudojant skanesnį ėdalą.
Didžiąją dalį žmonių bendravimo su šunimis istorijos šunys maitinosi daugiausiai atliekomis ir išmatomis. Namų ūkio atliekų maistinė vertė daugiausiai yra žema. Dauguma šunų norėdami išsimaitinti, turėjo klajoti. Praeityje tik turtingų žmonių šunys buvo pakankamai šeriami. 19 ir 20 amžiuje didelė dalis šunų populiacijos ėmė gyventi miestuose, kur galiausiai pradėta kontroliuoti palaidų šunų skaičių ir atsakingi šeimininkai ėmė neleisti šunims laisvai lakstyti ir ieškotis maisto atliekose. Tokiu atveju jau šeimininkai turėjo pasirūpinti pilnaverte šunų mityba ir tai paskatino atsirasti šunų ėdalo gamybos industriją. Iš pradžių šunų ėdalo verslas buvo tik šalutinė vietinių mėsinių ar skerdyklų veikla. 20 a. šunų ėdalo produkcija tapo industrializuota ir atsirado keletas tarptautinių kompanijų, kurios kontroliuoja didžiąją dalį pasaulinės rinkos.
Didžiausias šunų mitybos pasiekimas buvo skirtingų racionų pritaikymas skirtingiems šunų amžiaus periodams, o taip pat įvairių ligų prevencijai ir gydymui. Yra specializuotas ėdalas augantiems šuniukams, didelių ir gigantiškų veislių šuniukams, suaugusiems, aktyviems, seniems šunims ir pan. Be to – jautrios odos ar skrandžio šunims, nutukusiems šunims, ėdalas specialiai dantų priežiūrai. Taip pat egzistuoja racionai seniems šunims su kognityvinės disfunkcijos sindromu, lėtinėmis inkstų ir kepenų ligomis, širdies problemomis, vėžiu, alergija ir gastrointestinalinėmis problemomis ir t.t. Tokia gausi specializuoto ėdalo pasiūla leidžia šunų savininkams parinkti tinkamą ir pakankamą mitybą savo šunims nepriklausomai nuo amžiaus ir sveikatos būklės.
Tuo tarpu prastos kokybės ėdalas, kurį gali gaminti mažiau žinomos kompanijos ar patys savininkai namuose, gali sukelti specifinių mineralų ir vitaminų trūkumą ar net apsinuodijimą. Komercinis ėdalas tikėtina labiau užtikrina mitybos poreikius. Jis turėtų būti gerai virškinamas, dėl to šunų išmatų kiekis yra mažesnis, jos yra kietesnės ir mažiau smirda.
Egzistuoja didelis ėdalo formų pasirinkimas – sausas granulėmis ar sausainėliais, drėgnas skardinėse ar dešrų pavidalu, didelė skonių įvairovė. Gamintojai nustatė kas yra skaniausia šunims ir gamina atitinkamą ėdalą. Šunys labiau mėgsta jautieną ir kiaulieną nei liesesnę mėsą. Vištiena ir aviena yra labiau mėgstama nei arkliena.
Šėrimo vien sausu pirktiniu ėdalu trūkumas yra tas, kad toks ėdalas šunims pabosta. Šuo visą savo gyvenimą mintantis sausu ėdalu patiria menką gastronominę įvairovę, kas nėra gerai gyvūnui, kuris iš esmės yra visaėdis. Dauguma šunų ir ima demonstruoti koprofagiją ar pikacizmą dėl nuobodaus raciono. Todėl netgi rekomenduojama, kad 10-25% raciono sudarytų namų ūkio maisto atliekos ar kiti skanėstai.
Pastaruoju metu atsiranda gerovės problema: skanus maistingas ėdalas kartu su aktyvumo, judėjimo trūkumu gali sukelti įvairaus laipsnio šunų nutukimą.
Netinkama mityba tai yra mitybos sutrikimas dėl netinkamo ar neišbalansuoto raciono. Tai gali būti ne tik ūmus badas ir nuolatinis maisto trūkumas bet ir nutukimas.
Ankstyvieji šunų ortopediniai susirgimai, pasitaikantys didelių veislių šuniukams, gali būti sukelti netinkamos mitybos – kalcio ir energijos pertekliaus racione. Tiamino trūkumas – dėl prastos kokybės ėdalo.
Tinkamas šėrimas – racionas turi atitikti šuns amžių. Be to – tinkami racionai skirtingoms veislėms: nuo didelių iki mažų veislių šunų.
Aktyviems, sportiniams šunims skirtingas racionas nei mažiau aktyviems.
Jei racionas neatitinka šuns amžių ir aktyvumą – netinkama mityba.
Galima išgirsti rekomendacijų šunis maitinti vegetarišku, veganišku ar kokiu kitokiu specialiu racionu, dažniausiai savos gamybos. Vegetariškas racionas gali būti subalansuotas pasinaudojant kiaušiniais ar pieno produktais, tačiau veganiškas racionas gali neturėti pakankamai arginino, lizino, metionino, taurino, triptofano, geležies, kalcio, cinko, vitamino A ir kai kurių B vitaminų. Be to, dauguma veterinarų mitybos specialistų perspėja, kad namų gamybos ėdalas, žmonių maistas, vegetariškas ar veganiškas, ar vieno komponento ėdalas labiau gali sukelti subklinikinius mitybos sutrikimus (maisto medžiagų trūkumus) nei komercinis ėdalas, skirtas tam tikros amžiaus grupės šunims.
Fizinė apžiūra padeda nustatyti ar šuo pakankamai maitinasi, tačiau verta žinoti ir šuns istoriją, kad parekomenduoti tinkamą racioną. Dauguma vidutiniškai įmitusių šunų žiūrint iš viršaus turi turėti šiek tiek įdubusią taliją už krūtinės, o žiūrint iš šono – nedidelę klostę ant pilvo. Labai svarbus yra šuns svoris lyginant su tipišku svoriu tai veislei, tipui ar šuns dydžiui (%). Įprastai yra žinomi daugumos veislių suaugusių patinų ir patelių rodikliai – vidutinis kūno svoris, kūno aukštis ties pečiais. Tačiau nėra žinomi įvairių mišrūnų šunų vidutiniai kūno svoriai.
Šuns kūno įmitimo indeksas gali apibudinti riebalų susikaupimą ir galbūt raumenų masę. Jis matuojamas apčiuopiant poodinius riebalus, ypač ties šonkauliais, einant į kūno galą, ties uodegos pagrindu ir ventraliai ties pilvu. Kūno įmitimo indeksas buvo sukurtas siekiant įvertinti galvijų ir avių kūno būklę svarbiais auginimo momentais, tokiais kaip prieš atsivedimą ir yra stipri koreliacija tarp kūno įmitimo indekso ir galvijų kūno sandaros. Ši koreliacija šunims nėra tokia aiški, bet indeksas plačiai naudojamas papildant kūno svorio duomenis siekiant įvertinti šuns mitybos būklę.
Egzistuoja iliustruotos kūno įmitimo indekso lentelės, padedančios tiksliai įvertinti šunį. Indeksai turi 5 ar 9 kategorijas. 5 balų indeksas (Thatcher et al., 2000) aprašytas toliau. Gydant šunis ar prieglaudoje kūno įmitimo indeksas kartu su santykiniu kūno svoriu gali būti panaudotas įvertinti šuns maitinimosi būklę ir stebėti pokyčius – ar svoris kyla ar mažėja jei reikia jį mažinti. Santykinis šuns kūno svoris yra realus kūno svoris padalintas iš optimalaus svorio. Normalaus svorio šuo turėtų turėti 3 balus pagal 1-5 balų skalę. Šonkauliai turėtų būti lengvai užčiuopiami per ploną riebalų sluoksnį. Dubens išsikišimai taip pat turėtų būti lengvai užčiuopiami.
Šunų kūno įmitimo indeksas (Thatcher et al., (2000)):
1 balas: Šonkauliai lengvai matomi, taip pat ir uodegos pagrindas. Kaulai neturi riebalinio sluoksnio ir yra lengvai užčiuopiami. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi ryškią pilvo klostę ir žiūrint iš viršaus kūno forma primena smėlio laikrodį.
2 balai: Šonkauliai lengvai užčiuopiami, turi nežymų riebalinį sluoksnį Uodegos pagrindas yra iškilus, nedaug audinio tarp odos ir kaulo. Kaulų gumburai lengvai užčiuopiami, minimalus riebalinis sluoksnis tarp odos ir kaulo. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi pilvo klostę ir žiūrint iš viršaus kūno forma primena smėlio laikrodį.
3 balai: Šonkauliai užčiuopiami, turi nestorą riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas neryškaus kontūro, storesnis. Kaulų struktūra užčiuopiama per ploną dengiančių riebalų sluoksnį. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys turi mažą pilvo klostę žiūrint iš šono, o žiūrint iš viršaus matosi juosmuo.
4 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami, turi vidutinio storumo riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas turi vidutinį kiekį audinio tarp kaulo ir odos. Kaulų struktūra užčiuopiama ir išsikišimai yra padengti riebalų sluoksniu. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys neturi pilvo klostės. Žiūrint iš viršaus nesimato juosmens, nugara platoka.
5 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami po storu riebalų sluoksniu. Uodegos pagrindas storas ir sunkiai užčiuopiamas per riebalų sluoksnį. Kaulų gumburai padengti storu riebalų sluoksniu. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys neturi pilvo klostės, pilvas nukaręs. Žiūrint iš viršaus nesimato juosmens, nugara ryškiai plati.
Badavimas gali būti ūmus, negauna beveik jokio maisto ištisomis dienomis – dėl ligos, maisto trūkumo, nešėrimo. Lėtinis badavimas – nepakankamai maisto kiekis per ilgą laikotarpį. Sveikam šuniui badaujant iš pradžių netenkama kūno riebalų, vėliau ir raumenų. Badavimas sukelia imuniteto slopinimą ir gyvūnas tampa jautrus infekcijai – galiausiai gali ištikti mirtis. Momentą, kada šuo yra nepakankamai šeriamas, sunku nustatyti, bet tai gali būti jei kūno įmitimo indeksas yra 1-2 balai. Kliniškai yra sunku nustatyti – ar šuo yra pakankamai, ar nepakankamai maitinamas.
Paprastas badavimas gali būti kai šunys maisto gauna skurdžiai, tačiau tuo pačiu neišsivysto jokios ligos. Dažniausiai tai vyksta dėl nepriežiūros ir tai yra pakankamai dažna priežastis kai gyvūnų gerovės pareigūnai paima
šunis iš savininkų. Įprastai kokių nors baudžiamųjų priemonių imamasi tik tada, kai šunys yra labai blogos būklės, kuri gali būti įvertinama pasvėrus ir nustačius įmitimo indeksą. Ankstyvose badavimo stadijose gyvūnai pereina nuo naudojimosi įvairiais energijos šaltiniais prie naudojimosi daugiausiai riebalinėmis rūgštimis kaip energijos šaltiniu. Per pirmą ūmaus badavimo savaitę smarkiai pasikeičia angliavandenių apykaita. Pirmas dvi badavimo dienas gliukozės lygis yra išlaikomas dėka glikogenolizės ir gliukoneogenezės. 3-čią dieną sumažėja medžiagų apykaitos intensyvumas kad sulėtinti riebalų ir raumenų katabolizmą – tai yra pastangos išgyventi ilgai trunkanti badavimą. Kepenys iš riebalų rūgščių pagamina ir išskiria ketoninius kūnus, kurie pirmąsias dienas yra energijos šaltinis audiniams, nenaudojantiems gliukozės. Riebalai po 3-5 dienų tampa svarbus energijos šaltinis, taip pat svarbus tampa ir baltymų katabolizmas.
Maitinant badavusius šunis racionas iš pradžių turi būti sudarytas daugiausiai iš riebalų ir baltymų bei turi palaipsniui keistis nuo paprastų į sudėtinius ingredientus. Iš pradžių reikia vengti šerti dideliu kiekiu angliavandenių, nes tai g ali sukelti apykaitos problemų. Pradžioje maisto porcijos turi būti mažos ir suduodamos keletą kartų per dieną.
Nutukimas apibudinamas kaip perteklinis riebalų sukaupimas. Nors kaip požymis gali būti ir per didelis svoris, tačiau per didelį svorį šunims gali sukelti taip pat ir ascitas. Jei šuns svoris už optimalų yra didesnis 1-9 %, tai dar skaitoma normali situacija. Per didelis svoris yra 10-19 % didesnis už optimalų, o daugiau kaip 21 % didesnis svoris jau laikomas nutukimu. Optimalų svori sunku nustatyti mišrūnams šunims, todėl tokiu būdu juos sunkiau įvertinti. Riebalų masė taip pat gali būti naudojama nutukimui diagnozuoti. Optimalios būklės šunys riebalų turi 15-20 % viso kūno masės, kai šis kiekis tampa didesnis nei 20-30 %, šuo gali būti laikomas nutukusiu.
Nutukimas yra dažniausiai pasitaikantis mitybos sutrikimas išsivysčiusiose šalyse. Tyrimai JAV, JK ir Europoje parodė, kad daugiau kaip 25 % šunų yra per didelio svorio ar nutukę. Todėl nutukimas yra laikomas viena didžiausių gerovės problemų tose Pasaulio dalyse – žalingas poveikis gyvenimo trukmei, kokybei ir šunų sveikatai. Tyrimais nustatyta, kad 74 % iš 8268 šunų turėjo priimtiną kūno svorį (Edney & Smith, 1986).
Su nutukimu yra siejama nemažai susirgimų: širdies ir kraujagyslių, plaučių, odos, cukrinis diabetas, sumažėjęs atsparumas infekcijoms, judėjimo aparato problemos. Nutukę šunys dažniau suserga kraujo apytakos, sąnarių ir judėjimo aparato ligomis, nėra ryšio tarp nutukimo ir reprodukcinių sutrikimų ar vėžio. Nutukę šunys greičiau pavargsta, yra mažiau atsparūs karščiui, todėl gali nukentėti jų gyvenimo kokybė jei iš jų bus reikalaujama daug judėti ar bus laikomi šiltame klimate.
Nutukimas išsivysto kai šunys gauna perteklinės energijos ilgą laiko tarpą. Dauguma gyvūnų gali palaikyti pusiausvyrą tarp energijos gavimo ir aktyvumo ir išlikti optimalaus svorio. Kai kurie gyvūnai negali kontroliuoti priesvorio – taip yra dėl įvairių priežasčių, tokių kaip genotipas, kastracija, amžius, aktyvumas, maisto rūšis ir žmogaus poveikis. Kastruotos patelėms tikimybė nutukti padidėja du kartus, panaši tendencija pastebima ir patinams. Šunų savininkai turėtų vadovautis ėdalo gamintojo rekomendacijomis.
Nutukusių šunų šeimininkai lyginant su nenutukusių šinų šeimininkais, dažniau šunis įsileidžia į lovą, labiau mėgsta stebėti ėdančius šunis. Tyrimais nustatyta (Edney and Smith, 1986), kad kai kurios šunų veislės (ilgaplaukiai taksai Labradoro retriveriai, kernterjerai, kokerspanieliai, Šetlando aviganiai, basetai, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai ir bigliai) yra linkę į nutukimą, tuo tarpu kitos veislės (Vokiečių aviganiai, greyhoundai, Jorkšyro terjerai, dobermanai pinčeriai, Stafordšyro terjerai, vipetai, lurčeriai) – ne. Šeimininkai, kurie patys yra nutukę ir vyresnio amžiaus yra labiau linkę turėti nutukusius šunis. Dabartinės mitybos rekomendacijos suaugusiems šunims galbūt nurodo per dideles energijos normas.
Jei šuo sveria per daug 15 %, tada reikia tokį kiekį svorio ir numesti. Tai galima atlikti per 12 savaičių. Racionas turi būti 40 % apskaičiuoto dienos poreikio norimo svorio šuniui. Jei įmanoma, maistas turi būti sušeriamas keliomis mažomis porcijomis ir rekomenduojamas laipsniškas šuns aktyvumo didinimas. Šuo sveriamas kas 2 sav. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu šuniui buvo duodama 209 kJ apykaitinės energijos kilogramui kūno masės (pageidaujamos) per dieną siekiant sumažinti šuns svorį 15 %. Šuo neteko po 1 % svorio per savaitę iš viso 12 sav. laikotarpiu. Šunys naudojami kaip bandomieji gyvūnai tiriant žmonių atsparumą insulinui ir padidėjusį kraujo spaudimą.
Vystymosi ortopediniai susirgimai – augančių šunų raumenų ir skeleto sutrikimai, ypač didelių ir gigantiškų veislių šunų. Šlaunikaulio displazija ir osteochondrozė - du žymūs susirgimai, kuriuos įtakoja mityba. Šių patologinių būklių svarbūs faktoriai yra perteklinis kalcio ir energijos kiekis kartu su greitu augimu. Jautrių veislių šunims yra svarbu riboti maisto kiekį ir šunų augimą. Maisto ribojimas sumažina šlaunikaulio displazijos pavojų Labradoro retriveriams.
Dar vienas, tačiau rečiau pasitaikantis sutrikimas yra tiamino trūkumas. Jis gali atsirasti jei ėdalas yra ilgai verdamas per aukštoje temperatūroje arba jei racione vyrauja žuvies produktai. Tiamino trūkumas gali sukelti anoreksiją ir silpnumą. Nekokybiškas komercinis ėdalas taip pat gali sukelti tiamino trūkumą.
Maistą galima paįvairinti specifiniu ėdalu, tokiu kaip dideli kaulai, kiaulių ausys ar kokie kiti skanėstai – padidina ėdimo malonumą. Šunys net gali agresyviai ginti tokį ėdalą – tai tik įrodo tokių objektų vertę ir galbūt tai reiškia, kad jų turėjimas yra tam tikras elgsenos poreikis. Tačiau jei duodamas toks papildomas ėdalas, jo maistinė vertė turi būti atimama iš įprasto raciono. Taip pat kaulų nerekomenduojama duoti greitai augantiems didelių ar gigantiškų veislių šuniukams nes tai smarkiai padidins gaunamo kalcio kiekį, o tai gali sukelti problemų.
Kai gyvūnas gyvena netinkamoje aplinkoje ir ima demonstruoti nenormalią elgseną, įprastai rekomenduojama praturtinti aplinką tuo suteikiant gyvūnui įvairesnės veiklos galimybę. Tai gali būti pasiekiama padarant maistą sunkiau pasiekiamą, kad gyvūnas turėtų įdėti daugiau pastangų, norėdamas gauti ėdalo, taip pat pasiūlant įvairesnį maistą. Egzistuoja įvairūs įtaisai, kurie priverčia šunį pasistengti norint gauti ėdalo. Tai gali būti įvairūs vamzdžiai ar dirbtiniai kaulai, į kuriuos patalpinamas sausas ar konservuotas ėdalas ir šuo jį išgauna laižydamas ar pan. Sauso maisto dalytuvai, kurie turi būti judinami, ridenami ir tada iš jų iškrinta ėdalo granulės. Kiek šie įtaisai tinka individualiam konkrečiam šuniui, lieka neaišku, tačiau šuns savininkams patinka galvoti, kad jų šunys tokiu būdu „užsidirba“ sau maistą. Laboratorinių šunų narvuose kabinamos odos juostos, kad šunys turėtų kuo užsiimti.
Šunų juntamas skausmas
Skausmas apibudinamas keliais būdais. Viena klasifikacija apibudina 3 didžiausias skausmo rūšis: ūmus, vėžinis ir lėtinis.
Ūmus skausmas dar gali būti skirstomas į somatinį ir visceralinį.
Somatinis skausmas atsiranda paviršinėse struktūrose (oda, poodiniai audiniai, kūno sienelės) ir skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminis skausmas tai yra gerai lokalizuojamas pradinis aštrus skausmas, susijęs su audinių pažeidimu. Antrinis – bukas pasklidęs skausmas, atsirandantis ne iš karto, su tam tikru uždelsimu.
Visceralinis skausmas atsiranda krūtinės ir pilvo vidaus organuose dėl serozinio dirginimo. Ūmus skausmas įprastai yra lengviau gydomas.
Vėžinis skausmas turi aiškiai apibrėžtą pradžią ir yra ūmus, pasikartojantis skausmas.
Lėtinis skausmas – kai trunka keletą mėnesių. Jo pradžia sunkiai atsekama ir jį dažnai sunku gydyti.
Pagal kitą klasifikaciją skausmas yra apibudinamas kaip fiziologinis ir patologinis (klinikinis). Fiziologinis skausmas yra būtinas išlikimui. Jis leidžia atpažinti potencialiai žalingus stimulus ir sužadina refleksinį atsaką į juos. Skausmas trunka trumpai ir būklė greitai grįžta į normalią.
Patologinis skausmas atsiranda dėl audinių pažeidimo ir atsiranda padidėjęs tokių audinių jautrumas.
Nustatyti ar gyvūnui skauda galima dviejų metodologijų pagalba (Hansen, 2003). Pirmoji metodologija yra orientuota į gyvūną ir bando atpažinti gyvūno elgsenos aspektus, o taip pat fiziologinį, imunologinį ir kitus atsakus, kurie gali būti panaudoti skausmo identifikavimui ir kurie gali būti išmatuoti tuo nustatant skausmo stiprumą. Kita metodologija remiasi tuo, kaip skausmo stiprumą interpretuoja žmogus. Abi metodologijos turi privalumų ir trūkumų. Pirmoji metodologija yra sunkiau įvykdoma ir susijusi tiek su finansinėmis išlaidomis, tiek su etikos problemomis, tačiau tokiu būdu gaunami tikslūs rezultatai. Antrąją metodologiją lengva įgyvendinti, tačiau šiuo atveju „neklausiama“ pačio gyvūno, ką jis patiria, bet remiamasi žmogau nuomone apie tai, ką gyvūnas patiria – subjektyviai vertinama gyvūno elgsena, kurios koreliacija su kitais elgsenos ar fiziologiniais skausmo ir streso rodikliais nėra patvirtinta. Be to, reakcijos į skausmą gali būti labai individualios ir kai kurios veislės, pavyzdžiui Amerikos pitbulterjerai, yra žymiai atsparesnės skausmui nei kitos.
Nustatant ar tam tikros elgsenos, fiziologinės, imunologines reakcijos yra skausmo rodikliai, sudaroma metodika, kurioje numatoma grupė kontrolinių gyvūnų ir grupė gyvūnų, kuriems panaudojami efektyvūs vietiniai anestetikai ar (arba) sisteminai analgetikai. Kontrolinės grupės gyvūnams nenaudojama jokių nuskausminamųjų, todėl tai yra tam tikra etinė dilema. Sukėlus skausmą, lyginamos gyvūnų grupės ir stebimas vietinių anestetikų ar sisteminių analgetikų poveikis atsakui į skausmą. Tokios metodikos šunims naudojamos retai, tačiau jos yra būtinos norint identifikuoti ar tam tikros elgsenos ir fiziologinės reakcijos yra atsakas į skausmą.
Nustatyta, kad skausmui apibudinti veterinarai naudoja 47 skirtingus žodžius (Holton et al. 2001), kurie gali būti suskirstyti į aštuonias kategorijas (elgsena, reakcija į žmogų, reakcija į maistą, gyvūno poza, judrumas, aktyvumas, atsakas į prisilietimą, dėmesys skausmingai kūno vietai, garsas). Remiantis šia klasifikacija buvo sudaryta skalė šunų skausmo įvertinimui.
Įvairių elgsenos ir fiziologinių reakcijų stebėjimas ir įvairių tuo paremtų skalių naudojimas - šiuo būdu daugiausiai ir naudojasi veterinarijos specialistai ar šunų savininkai norėdami nustatyti ar šuo jaučia skausmą. Tuo tarpu skausmą indikuojančių elgsenos elementų nustatymas eksperimentiškai yra tam tikra etikos dilema, reikalauja finansinių išlaidų ir daug daugiau pastangų. Alternatyva tam yra iš anksto tariant, kad šuo jaus skausmą po operacijos, jei pasitaiko analogiškos žmonių gydymui situacijos, kurios ir žmonėms kelia skausmą, naudoti analgetikus bet kokiu atveju, nestebint skausmo reakcijų.
Šunų skausmo įvertinimo lentelė (Holton et al. 2001)
Vertinimas / Skausmo požymiai
Stebėtojas gardo išorėje:
Poza: Sustingęs. Susikūprinęs ar įsitempęs. Nė vienas variantas
Ar šuo yra: Neramus. Ramus
Jei šuo skleidžia garsus, jie yra: Unkštimas, inkštimas. Dejavimas. Spiegimas. Neskleidžia garsų arba nė vienas var.
Jei kreipia dėmesį į savo žaizdą tai yra: Kramtymas. Laižymas/žiūrėjimas/trynimas. Ignoruoja savo žaizdą
Stebėtojas atidaro gardą, pašaukia šunį:
Šuo yra: Agresyvus. Prislėgtas. Abejingas. Nervingas/sunerimęs/baikštus. Ramus ar abejingas. Laimingas ir patenkintas. Laimingas ir žvalus
Šunį pastato, pasodina ar pavedžioja:
Tai atliekant šuo: Sustingęs. Lėtas/nenoriai keliasi ir sėdasi. Šlubuoja. Nė vienas variantas. Neįmanoma atlikti
Palietus žaizdą, šuo: Krūpteli. Amteli. Urzgia ar saugo. Nė vienas variantas
Šunų elgsenos problemos
Dauguma normalių šuns elgsenos elementų patinka žmonėms – tai paaiškina kodėl šunys yra tokie populiarūs kompanijos gyvūnai. Šunų socialinė prigimtis, žaismingumas ir akivaizdi meilė šeimai yra patrauklios savybės. Tačiau yra ir kitų normalios elgsenos elementų, kurie yra mažiau pageidaujami kompanijos ar kaimynystėje gyvenančiam gyvūnui. Šunys dažnai yra labai aktyvūs ir destruktyvūs – jie naršo šiukšlynus, ėda išmatas, laisvai tuštinasi bet kur, jie loja ir kanda, yra seksualiai aktyvūs ir plėšrūs.
Savininkas turi gatvėje paskui juos išvalyti ir kontroliuoti juos viešose vietose. Ši nepriimtina, tačiau visai normali šuns elgsena kartu su savininko socialinės atsakomybės supratimu gali lemti tai, kad šuo specialių tarnybų gali būti sugautas ar net nužudytas.
Kai kurie elgsenos elementai yra nenormalūs ir juos demonstruojantys šunys gali tapti pavojingi žmonėms ar patiems sau. Tokia elgsena gali būti susijusi su užslėptu nerimu, kurio priežastis gali būti gan sudėtinga – genetiniai, augimo ir aplinkos faktoriai. Tokios elgsenos suvaldymas kai kuriems savininkams gali būti sudėtingas ir sunkus, todėl šuo gali būti nužudomas arba visą gyvenimą jam duodami medikamentai. Šunų elgsena yra skirstoma į normalią ir priimtiną, normalią, bet nepriimtiną ir nenormalią.
Kiek priimtina konkreti elgsena gali nuspręsti savininkai, jų kaimynai, visuomenė (viešas nepasitenkinimas ar įstatymai). Šuns elgsena yra labai svarbi jo gerovei, nes normali, tačiau nepriimtina elgsena gali nulemti, kad šuo bus baramas, ignoruojamas, paliekamas ar net nužudomas. Nenormalią elgseną tikėtina, kad gali sukelti nerimas, pvz. baimė būti paliktiems šeimininko (separation anxiety) ir tai yra gerovės problema, pabloginanti šunų gyvenimo kokybę.
Įvairios šunų elgsenos priimtinumas ir nepriimtinumas
Gyvūnų gerovės „advokatų“ fundamentinė dogma yra tai, kad gyvūnai turėtų turėti galimybę demonstruoti normalią elgseną, tačiau sunku yra apibrėžti, kas tai yra normali elgsena. Jei normalia elgsena laikysime naminių gyvūnų protėvių elgseną, tai vargu ar nors vienas žmogaus laikomas gyvūnas turi galimybę tokiai elgsenai pasireikšti.
Ir iš tiesų – iš esmės naminiam šuniui neleidžiama (įstatymais ar gyvūnų gerovės gynėjų) demonstruoti didžiosios dalies jam normalios elgsenos. Šuo apibūdinamas kaip nenormalus vilkas, pastoviai besielgiantis kaip jauniklis. Paradoksas, bet kaip tik tose visuomenėse, kur jų gerove rūpinamasi labiausiai, šunims ir neleidžiama elgtis normaliai. Pvz. nepriimtinais laikomi tokie pagrindiniai šunų socialinio bendravimo būdai kaip tarpvietės srities uostinėjimas, žmonių lūpų laižymas.
Be elgsenos, būdingos visiems šunims, egzistuoja ir konkrečioms veislėms būdinga specifinė elgsena. Dauguma šunų veislių šimtmečiais buvo selekcionuojamos specifinėms užduotims atlikti ir iki šiol turi polinkį atitinkamai specifinei elgsenai. Terjerai turi polinkį sumedžioti ir nužudyti smulkius gyvūnus ir tiems terjerams, kurie iki šiol veisiami tuo tikslu, pvz. Džeko Raselo, medžioklė ir žudymas yra normali elgsena. Borderkoliai veisiami kaip aviganiai ir ims ganyti viską, kas juda, įskaitant ir žmones. Abi šios veislės dažnai demonstruoja nepriimtiną elgseną, tokią kaip kačių gaudymas (terjerai), grybštelėjimas už kulkšnių (koliai). Dauguma veislių turi darbinių šunų atmainas ir tokie gyvūnai turi polinkį tai veiklai, kuriai jie yra ir veisiami. Jei tokie šunys neturi galimybių dirbti tokių darbų, tai reiškia, kad iš jų yra atimta galimybė pasireikšti jiems svarbiai elgsenai.
Žmonės iš šunų tikisi daugiau nei šunys gali duoti. Pastaruosius tris dešimtmečius žiniasklaida ir mokslinė literatūra įvairiomis progomis pabrėžia kiek šunys yra naudingi vaikams ir kiekvieno sveikatai bei socialiniam gyvenimui. Be to, šunų industrija nuolat reklamuoja šunų laikymo privalumus – tai skatina vis daugiau žmonių įsigyti šunį kaip kompanijos gyvūną. To pasekoje daug šunų įsigyjama tikslu pagerinti žmonių savijautą ar sveikatą ir dažnai nesuvokiama kiek nedaug galimybių žmonės turi patenkinti šunų elgsenos poreikius. Šunys įsigyjami, tačiau jiems neleidžiama būti šunimis. Daug šunų patenka į prieglaudas nes žmonės atsisako prisiimti atsakomybę už savo augintinius arba supranta, kad negali suteikti to, ko gyvūnams reikia.
Kadangi šuo yra kaip vilkų jauniklis, jam reikia intensyvesnio socialinio bendravimo nei suaugusiam vilkui. Todėl šuniui gali reikėti daugiau nei vieno žmogaus ar tik vienintelio kito šuns draugijos. Iš tiesų, šunys gali turėti poreikį būti gaujoje, kaip ir vilkiukai būna vadoje bei per savo gyvenimą turėti daug ir įvairių socialinių kontaktų. Dauguma darbinių šunų, tokių kaip fokshoundai, bigliai ir paukštiniai medžiokliniai šunys dideliuose dvaruose gyveno kartu būryje. Šunys, kurie gyveno grupėmis prieglaudoje gali būti geresni kompanijos gyvūnai nei tie, kurie auginti po vieną. Jei neleidžiama pasireikšti šunų normaliai elgsenai ir gyventi jiems įvairioje socialinėje aplinkoje, tai jų gerovė gali būti pažeidžiama.
Kai kurie šunų savininkai gali neteisingai suprasti ar ignoruoti tai, ką jiems bando pranešti jų augintiniai ir gali nežinoti kokia yra tam tikros elgsenos priežastis. Nesuvokiant paprastų bendravimo ženklų, gali būti netyčia imta skatinti nepageidaujama elgsena ir baudžiama už pageidaujamą elgseną.
Dauguma problematiškos šunų elgsenos yra iš tikro normali, tačiau pasitaiko ir nenormalios arba patologinės elgsenos pavyzdžių – nuo normalios jis skiriasi arba kiekybiškai, arba kokybiškai. Šunų elgsenos problemos yra iš ties nemažas savininkų ir veterinarijos specialistų rūpestis.
Baimė yra viena iš pagrindinių emocijų, kuri yra naudinga apsprendžiant koks bus atsakas į potencialiai pavojingą stimulą. Baimė gali būti ūmi ar lėtinį, bet visais atvejais, tai nemalonus pojūtis. Šuo per savo gyvenimą gali patirti daug potencialiai pavojingų stimulų, tačiau jis turi išmokti atskirti pavojingus nuo nepavojingų. Baimės sukelta elgsena yra prisitaikymas, kurio metu pasireiškia apsauginis atsakas ir gyvūnas turi galimybė išgyventi. Baimė tampa rimta gerovės problema, kai ją iššaukiantys stimulai yra iš tikro nepavojingi ir ji tampa pernelyg didelė ar trunka pernelyg ilgai. Arba kai savininko reakcija yra neadekvati, pvz. baudžiant besišlapinantį šunį, kuris tuo demonstruoja nusižeminimą (pripažįsta esąs žemesnio rango). Jei baimė ištinka dažnai, tampa lėtine ar sukelia fobiją ar nerimą – tai tampa to gyvūno gerovės problema.
Dažniausiai pasitaikantys stimulai, kurie šunims iššaukia baimę ar fobijas gali būti tam tikri žmonės (vyrai, vyrai su uniformomis, vaikai), triukšmas (šūvis, fejerverkai, griaustinis) ir tam tikros vietos (veterinarijos klinika). Baimė vaikams ar kitiems žmonėms yra dažnas reiškinys ir gali būti lengvai išgydoma desensibilizuojant ar išvystant atvirkščią sąlyginį refleksą.
Nerimas - tai neramus būsimo pavojaus laukimas su padidėjusiu budrumu, įtampa ir dažnai hiperaktyvumu.
Baimė būti paliktiems šeimininko – tai stresas, sukeltas kai šuo atskiriamas nuo žmogaus, prie kurio jis prisirišęs, pamėgęs. 20-40 % šunų diagnozuotų elgsenos problemų Šiaurės Amerikoje ir 14 % visų šunų, patekusių į veterinarijos klinikas JAV demonstruoja šios elgsenos požymius. Šunys, bijantys triukšmo ar griaustinio, dažnai taip pat bijo būti palkikti šeimininko. Šunys, turintys šią fobiją, demonstruoja panašią elgseną kai šeimininkas juos palieka – destrukcija, perteklinė vokalizacija, savęs žalojimas.. Dažniausiai tai vyksta namuose, bet gali pasitaikyti ir automobilyje ar kur kitur.
Šunys, kenčiantys nuo tokios fobijos yra labai prisirišę prie savo šeimininko, sekioja jį nedideliu atstumu, labai entuziastingai sveikinasi ir ima nerimauti vien tik pastebėję užuominas, kad jis išeis. Svarbu tai, kad šunys, kurie gyvena tik su vienu žmogumi, nuo šios fobijos kenčia 2,5 karto dažniau nei šunys, gyvenantys namuose, kuriuose yra daug žmonių; nekastruoti šunys 3 kartus rečiau demonstruoja tokį nerimą, nei kastruoti.
Kai baimė ir nerimas tampa žymia šuns elgsenos problema, tai rodo centrinės nervų sistemos sutrikimą. Tokie šunys gydomi paskiriant reguliarų šeimininko ir šuns bendravimo laiką, žaidžiant su šunimi prieš jo šeimininkui išeinant, padarant šunį nejautrų ženklams, kad šeimininkas išeis, fiziškai ir psichologiškai praturtinant šuns gyvenimą. Taip pat naudojami vaistai, ypač tricikliniai antidepresantai – kaip vienas iš gydymo komponentų.
Nenormalaus elgesio pasireiškimas – kompulsiniai sutrikimai, obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai ar stereotipinė elgsena. Priežastys nelabai žinomos, tačiau svarbūs faktoriai čia gali būti genotipas, patirtis, sveikatos problemos, sąlyginiai refleksai ir netinkamų aplinkos sąlygų sukeltas stresas. Tam tikros veislės yra jautrios tam tikriems kompulsiniams sutrikimams. Sugriebimas sau už šono – dobermanai pinčeriai, sukimasis ratu – bulterjerai, uodegos gaudymas – Vokiečių aviganiai. Šunys taip gali elgtis norėdami daugiau dėmesio iš šeimininko. Be to, kad įtakoja genotipas, patirtis ir sąlyginiai refleksai, kompulsiniai sutrikimai gali būti apibudinami kaip konfliktinis elgesys, sukeltas dėl tam tikro konflikto su aplinka, aplinkos sukelto nusivylimo ir streso.
Nustatyta, kad aplinka yra pagrindinis faktorius kiaulių ir arklių stereotipinei elgsenai susiformuoti. Paįvairinus socialinius kontaktus ir pakeitus pašaro tipą, sumažėja arklių stereotipinės elgsenos atvejų, panašų teigiamą poveikį kiaulėms turi pašarų kiekio padidinimas. Nenustatyta, kad specifiniai aplinkos faktoriai būtų svarbūs šunų kompulsinių sutrikimų atsiradimui. Tačiau pvz. Škotų terjerų šuniukus laikant izoliuotai, jie gali imti demonstruoti nenormalią elgseną – sukimąsi. Bet kuris aplinkos faktorius, sukeliantis nusivylimą, susierzinimą, pvz. neišvedimas pasivaikščioti, nepastovus savininko ir šuns bendravimas, ar stresą, gali sąlygoti kompulsinės elgsenos atsiradimą.
Kompulsinės elgsenos kategorijos pagal demonstruojamus požymius
Kompulsiniai sutrikimai yra sunkūs sutrikimai ir nelengvai gydomi – tai verčia manyti, kad kažkas netinkamai vyksta tiek veisiant, tiek prižiūrint šunis. Tikėtina, kad šunų aplinkos neadekvatumas turi socialinį pagrindą. Gali būti, kad šį sutrikimą turintys šunys tiesiog neturi ką veikti, jokio darbo, tik nežymūs socialiniai kontaktai su kitais šunimis, neturi galimybės pakankamai tyrinėti aplinką, neadekvatus bendravimas su šeimininkais. Kompulsiniai sutrikimai rodo, kad šunys gyvena nepilnavertį, skurdų gyvenimą, netgi nepaisant to, kad šeimininkai jais rūpinasi.
Tam tikra elgsena gali būti psichopatologijos ženklas. Vieniems šunims tokia elgsena gali būti streso pasekmė, kiti šunys taip reaguoja į neadekvačią aplinką. Taigi, kompulsinių sutrikimų buvimas gali reikšti, kad šuo gyvena neadekvačioje aplinkoje ir jo gerovė taip pat gali būti neadekvati.
Šunų agresija gali būti klasifikuojama keliais būdais. Funkcinė agresijos klasifikacija nurodo tokias rūšis kaip baimės, dominavimo, teritorinė, žaidimo, gynimo, idiopatinė, nuosavybės, nukreipta, susijusi su maistu, vykstanti tarp šunų, motinystės ir plėšrumo. Kokia bebūtų agresijos forma, gali būti sužalotas tiek pats agresyvus šuo, tiek jo auka – žmogus, šuo ar kokia kita gyvūnų rūšis. Agresija yra svarbus šunų gerovės faktorius, nes agresyvūs šunys gali būti greičiau nužudomi nei jais kaip kitaip pasirūpinta. Todėl agresijos prevencija padidina šunų išgyvenimo galimybes. Jei visuomenė ima manyti (arba taip atsitinka iš tikrųjų), kad šunų užpuolimai tampa svarbi visuomenės sveikatos problema, politinis atsakas į tai dažniausiai būna didesnė šunų laikymo kontrolė (tiek įsigijimo, tiek šunų buvimo viešumoje kontrolė). Įstatymai gali nurodyti, kad šuo viešumoje visą laiką turi būti ant pavadžio ir negali būti laisvai paleistas, ar tam tikrų veislių šunys viešumoje turi dėvėti antsnukius , tam tikrų veislių šunys turi būti kastruojami ar netgi užmigdomi. JK Pavojingų šunų aktas (1991) nesumažino šunų įkandimų žmonėms atvejų.
Daugumoje agresijos formų šuo ginasi (baimė), gina savo teritoriją (teritorinė), gina kažką jam vertingo (gynimo, nuosavybės), maistą ar šuniukus (motinystės). Dėl savisaugos atsirandanti baimė ir agresija gali nebūti labai pavojinga, nes ji gali būti tik laikinas reiškinys, o ne pastovi situacija. Tačiau kai kurių formų dominantinė agresija galia atsirasti dėl nuolatiniu nerimo dėl savo vietos hierarchijoje ir nuolatinio mėginimo įtvirtinti savo statusą. Tokio tipo agresija gali turėti ilgalaikį poveikį šuns gerovei ir visada yra galimybė, kad savininkas, nesugebėdamas susitvarkyti su tokia situacija, atsikratys šuns. Kalbant apie šunų agresiją, didžiausias dėmesys yra kreipiamas į agresiją prieš žmones. Tačiau baimės sukeltos agresijos prieš kitus šunis atvejų padidėjo nuo 6% 1996-aisiais iki 14% 2000 metais. Prieš kitą šunį nukreiptos agresijos formos gali apimti visas minėtas agresijos rūšis. Ji gali pasireikšti tiek namuose, tiek viešumoje.
Tyrimais nustatyta, kad šunis, kurie buvo kitų šunų agresijos objektai, įprastai vedėsi moterys (Roll & Unshelm, 1997). Dauguma šunų susidūrimų buvo kai abu šunys, tiek agresorius, tiek auka, buvo palaidi. Tačiau 14 % agresorių ir 35 % jų aukų buvo pririšti kai įvyko susidūrimas. Agresyvių šunų savininkai įprastai yra vyrai, 30-39 m. amžiaus, kurie šunį įsigijo saugumo sumetimais. Dauguma šunų tarpusavio agresijos atvejų yra normali, bet nepageidautina elgsena. Šios agresijos formos pačios savaime neturi didelės įtakos šunų gerovei, nes tai yra normali elgsena ir pasitaikantys sužeidimai yra daugiau vidutiniški nei dideli, tačiau žmonių reakcija į tokius įvykius gali smarkiai apriboti tiek agresoriaus, tiek jo aukos gyvenimą ir tai gali turėti daug didesnę įtaką šunų gerovei nei pati agresija.
• Kiekvienais metais JAV šunys įkanda 4,7 mln. žmonių
• 30 tūkst. žmonių prireikia plastinės chirurgijos
• JAV pusė vaikų iki 12 m. amžiaus buvo apkandžioti šunų
• 70 % atvejų įkandama vaikams iki 10 m. amžiaus
• Iš visų sukandžiotų vaikų, 60 % buvo berniukai (87 % baltieji)
• Vaikams dažniausiai įkandama (61 % atvejų) kai jie priartėja prie šunų maisto ar kitų šuns daiktų
• Vaikams dažniausiai įkandama į galvą ar kaklą, 55 % atvejų į skruostą ar lūpas, vidutinis žaizdos dydis yra 7,5 cm.
• Dauguma šunų buvo didelių veislių ir daugiausiai patinai.
• 2/3 vaikams įkandusių šunų prieš tai niekada nebuvo įkandę vaikui ir 25-35% šunų buvo laikomi toje pačioje šeimoje, kur gyvena vaikas.
Versta iš: Kevin Stafford. The Welfare of Dogs. Springer, 2006.
Galerija
